užustalė

užùstalė sf. (1) DŽ, NdŽ, KŽ, Mrc, Žb, Jnšk, Slč, užustalė̃ (3^b); Rtr, užū́stalė (1) Lp, užūstalė̃ (3^a), ažùstalė (r.) (1) Ds, Alz, Skp, Kp, Rš žr. užstalė: Užùstalėn sėdi kap nuotekulė DrskŽ. Išeina [jaunoji] iš užustalė̃s nuog stalo ir tada pirmiausiai prieina momą su tėvu, atsisveikina visus savus Vs. Ažkėtojo visą ažùstalę JT426. Man sunku išsirioglyt iš užūstalė̃s Alv. Traukis gi ažùstalėn Sdk. Dviejuos ažùstalėj mykaunam (dainuojam) Trgn. Pilnos užùstalės prisėdę [raštinėse], nėra kam burokų ravėt Šmn. Suolai reikia išsipirkt, bo kiteip jaunųjų neleidžia užùstalėn sėst Skrb. Iš lengvo stojas iš užustalės, iš lengvo šliaužia paskui jį ir kiti vyriškieji Vaižg. Baigęs pusryčiauti, Grigas aplaižė šaukštą, persižegnojo ir išlindo iš užustalės V.Krėv. Ar laukan sprukti, ar į užustalę sėsti [galvoja svečias] K.Bor. ║ Šią nelinksmą užustalę jis paliko prislėgtas, apimtas neaiškaus nerimo sp.